Julijus Štreicheris

ulijus Štreicheris gimė 1885 metų vasario 12 – ąją dieną Fleinhausene, Vokietijoje. Jis buvo devintasis romos katalikų mokyklos mokytojo vaikas. Jis mylėjo savo motiną, kurią vėliau vadino „savo vaikystės tvirtove“. Trylikos metų amžiaus jis įstojo į mokymo institutą tapti mokytoju. Po penkių metų kurso, Štreicheris pradėjo mokyti pradinės mokyklos vaikus 1904 – ųjų metų sausį. 1912 metais jis įstojo į Demokratų partiją ir rengdavo jos mitingus Niurnberge. Jis buvo gabus oratorius ir greitai tapo labai populiariu, gaudamas šiltus aplodismentus, kad ir kur bešnekėtų. 1913 – aisiais metais Štreicheris vedė Kunigundą Rot. Lotaras, jų pirmasis sūnus, gimė 1915 – aisiais metais. Jis vėliau pradėjo rašyti į „Der Stürmer”. Antrasis sūnus gimė 1918 – aisias.

Pirmasis pasaulinis karas prasidėjo 1914 – aisiais metais ir Štreicheris išęjo į karą savanoriu. Prancūzijoje jis matė sunkias fronto kovas. Štreicheris vykdė pavojingas užduotis ir nugabeno svarbią žinią po stipria priešų ugnimi, tai išgelbėjo karius nuo apsupties. Šito dėka, jis tapo pirmuoju vyru savo būryje, gavusiu Geležinį Kryžių. Jis tada tapo elitinio Kalnų Kulkosvaidininkų Padalinio nariu ir vėliau buvo priimtas kandidatu į karininkus. Kaip vyresnysis leitenantas, jis drąsiai kovėsi rumunų ir italų frontuose. Taikos sutarties pasirašymo metu, 1918 - ųjų lapkritį, Štreicheris vėl tarnavo Prancūzijos fronte, gaudamas pirmojo laipsnio Geležinį Kryžių. Po karo Štreicheris vėl ėmė mokytojauti.

Po savo grįžimo mokytojauti, Štreicheris gavo pirmąją savo Siono Išminčių Protokolū kopiją. Štreicheris pradėjo apie juos kalbėti. 1919 – aisiais Štreicheris padėjo sukurti Niurenbergo Vokiečių Socialistų Partiją, antisemitinę organizaciją. 1921 – aisiais Štreicheris pradėjo publikuoti „Deutsche Volkswille“, leidinį, tapusiu partijos balsu. 1922 – aisiais Štreicheris įstojo į NSDAP ir netrukus visą savo partiją prijungė prie Nacionalsocialistų Vokiečių Darbininkų Partijos, vadovaujamos Adolfo Hitlerio.

1923 – ųjų metų balandžio 20 – ąją buvo išleistas pirmasis „Der Stürmer” („Šturmuotojo“) numeris. Pirmieji nacionalsocialistų savaitraščio numeriai „Der Stürmer“ padarė neįtikėtinai gerai žinomu ir populiariu leidiniu. Numeriai susidėdavo iš keturių nedidelių lapų, skirtų Štreicherio (laikraščio įkūrėjo ir redaktoriaus) politiniams priešininkams aptarti. Bet 1923 – iųjų metų lapkritį laikraštis įgavo tūkstantinį tiražą.

Štreicheris buvo svarbus asmuo nacionalsocialistų bandyme paimti valdžią Vokietijoje per Miuncheno Pučą 1923 – ųjų metų lapkričio 9 – ąją dieną. Štreicheris buvo paskirtas „Propagandos Direktoriumi“ ir buvo vežiojamas po Miuncheną sakyti kalbas ir skelbti Revoliuciją. Štreicheris žygiavo su Hitleriu, Himleriu ir generolu Erichu Liudendorfu per Miuncheną į Feldhernhalės paminklą, kai policija atidengė ugnį. Šešiolika žygiuojančiųjų žuvo iš karto, tuzinai, įskaitant ir Hermaną Gėringą, buvo sunkiai sužeisti. Adolfas Hitleris buvo valdžios įkalintas Landsbergo kalėjime, kuriame išbuvo keturiolika mėnesių. Štreicheris buvo įkalintas mėnesiui ir neteko savo mokytojo darbo, bet, dėka savo geros darbo istorijos, pensiją gavo būdamas trisdešimt devynerių metų amžiaus.

Julijui Štreicheriui išėjus į laisvę, laikraštis vėl buvo pradėtas publikuoti, pradedant 1924 – ųjų metų kovo mėnesiu. Tik po vieno mėnesio, „Der Stürmer“ išleido savo pirmąją antižydišką karikatūrą.Štreicheris pradėjo didžiąją savo idėjinę kovą prieš sistemą, kurią jis vedė per savo laikraštį. Kai kurie jo laikraščio numeriai buvo uždrausti arba konfiskuoti trisdešimt kartų tarp 1923 – ųjų ir 1933 – iųjų metų. Per vienuolikos dienų laikotarpį jam buvo iškeltos penkios teisminės bylos. Jis iš viso sėdėjo aštuonis mėnesius kalėjime už nepaklusnumą teismo įsakymui sustabdyti uždraustųjų „Der Stürmer“ numerių publikaciją. Jis buvo išrinktas į parlamentą balandžio šeštąją dieną, 1924 – aisiais metais. 1924 – ųjų rudenį jis kandidatavosi į Niurnbergo miesto tarybą ir laimėjo rinkimus. Jis tuo pat metu turėjo dvi politines pozicijas. Prasidėjo karikatūrų publikavimas. Filipas Ruprechtas, naudojęs pseudonimą „Fipsas“, laikraštyje publikuodavo įvairias garsias karikatūras ir paveikslėlius. Jie buvo skirti demaskuoti žydiją ir jos nusikaltimus ne tik vokiečių tautai, bet Europai ir visai žmonijai. Taipogi tai darė ir laikraščio straipsniai.

Laikraščio tiražas 1927 – aisiais metais buvo tik 14000 kopijų. Iki 1933 – iųjų metų tiražas pakilo iki 25000, o 1934 jau siekė 113800 vienetų. 1940 – aisiais metais „Der Stürmer“ jau viršijo dvejų milijonų tiražą. Laikraštis jau buvo tarptautinio masto ir pasisekimo publikacija, kurios žydija bijojo labiau, negu bet kokios kitos periodinės publikacijos. 1941 – aisiais metais „Der Stürmer“ jau buvo leidžiamas Vienoje, Pragoje (Čekija), Strasbūre ir Danijoje.

1943 – iaisiais metais mirė Julijaus Štreicherio žmona. Keletą savaičių prieš karo pabaigą Julijus Štreicheris vedė savo ilgametę sekretorę, Adelę. Jie pasitraukė į Alpes, kai artėjo amerikiečių kariuomenė. 1945 – ųjų metų gegužės 23 – iąją dieną žydas, JAV karininkas Plitas atpažino Štreicherį ir Štreicheris pakliuvo į žydų pakalikų rankas. Žydija savo tautietį karininką pašlovino ir jam paskelbė „Majoro Plito dieną“.

Štreicherį įkalino pasaulinei žydijai atsiskaitinėjantys „sąjungininkai“. Julijų Štreicherį suėmus pradėjo džiūgauti visi pasaulio žydai, jų neapykanta šiam vyrui, kuris išdrįso paviešinti jų niekšybes, buvo ir išlieka neišpasakytina. Vadinamojo Niurnbergo „tribunolo“ metu Štreicheris savo advokatui, Dr. Hansui Marksui perdavė raštelį, kuriame pasakojama, kaip jį kankino žydai su negrais jo kameroje. Tai įrodo fotografija, kuri rodo jį stovintį nuogą su juodomis ir mėlynomis žymėmis ir ženklu ant jo kaklo, ant kurio buvo parašyta, „Julijus Štreicheris, žydų karalius“. Raštelyje Štreicheris pasakojo:

„Du negrai mane nurengė ir per pusę suplėšė mano marškinius. Tedevėjau savo kelnes. Būdamas surakintas antrankiais, aš negalėjau jų pasikelti, kai jos nusmuko. Taigi tada buvau nuogas. Keturias dienas! Ketvirtąją dieną man buvo taip šalta, kad beveik nebejaučiau savo kūno. Aš nieko nebegalėjau girdėti. Kas dvi-keturias valandas (netgi naktimis) ateidavo negrai, vadovaujami baltojo vyro ir daužydavo mane. Degindavo cigaretes ant mano krūtinės. Kišdavo savo pirštus į mano akiduobes. Rovė mano antakius ir krūtinės plaukus. Su botagu plakė lyties organus, juos apspjaudė.

Reikalavo, kad atverčiau burną ir jie į ją prispjaudytų. Kai atsisakiau ją atverti, mano burna buvo per prievartą atidaryta su pagaliu ir jie prispjaudė į mano burną. Buvau muštas botagu, visą mano kūną dengia tamsiai mėlynos žymės. Jie mane dar ir fotografavo! Jie tyčiojosi iš manęs, dėvinčio seną kareivišką švarką, kurį jie užmetė ant manęs.“

Akivaizdu, kad Štreicheris buvo sadistiškai kankinamas žydų ir jų pakalikų. Kai tai bandė paviešinti jo advokatas, žydijai dirbantys teisėjai-inkvizitoriai iš karto pradėjo rėkauti ir pykti. Jie liepė to neaptarinėti teisme, nes tai „visiškai nedera“. „Tribunole“ Štreicheris elgėsi drąsiausiai iš visų žydijos aukų, jis išdrįso viešai juos demaskuoti, tačiau buvo nepaliaujamai tildomas.

Nepaisant neįtikėtinai didelio psichologinio ir kitokio spaudimo, viso teisinio farso, vadinamo „tribunolu“ metu, Julijus Štreicheris nepalūžo iki pačios pabaigos. Žydijos pakalikai jį nuteisė mirti. Prieš egzekuciją jis buvo sadistiškai kankinamas. Paskui, vedemas prie ešafoto, drąsusis Štreicheris sušuko „Heil Hitler!”. Priešais budėlį, kuris, be to, pats buvo žydas, Štreicheris, demaskuodamas „tribunolo“ farsą jį taikliai pavadino 1946 – ųjų metų Purimu ir spjovė niekingąjam žudikui į veidą. Tada jis buvo paleistas kankintis kartuvėse, kad lėtai kankintųsi, kol, kankinęsis daugiau negu dešimt minučių, jis užgęso. Tačiau su šio narsaus vyro raštais ir didvyriškumu, toliau gyvuoja ir jo dvasia. Teįkvėpia ji ne tik vokiečius, savo kovoje už laisvę, bet ir tikruosius Lietuvos nacionalistus ir nacionalsocialistus žerti rasinio idealizmo liepsnas ir kovoti už laisvę, niekada nepasiduodant, kaip nepasidavė Julijus Štreicheris.

ŠLOVĖ DIDVYRIAMS!